„Tarp chaotiškų ir nepagaunamų aplinkos garsų staiga pasigirsta ryškūs, traukiantys, žavintys pavieniai nesuprantamos artikuliuotos kalbos garsai. Ir siela, kuri dar neturi minčių, klauso savotiškos įstabios muzikos, kuri pripildo jo visatą. Tada suvirpa pačios vaiko skaidulos. Ne visos skaidulos, bet tik jautriausios ir švelniausios: slaptos skaidulos, kurios iki šiol virpėjo tik netvarkingu šauksmu, pabudinamos tvarkingam judesiui disciplina ir tvarka, kurios pakeičia jų virpėjimo būdą.(…)
Pamažu ausis tiria, o liežuvis juda naujai artikuliacijai. Anksčiau tik čiulpęs, jis ima justi vidines vibracijas, liečia gerklę, lūpas, skruostus, tarsi paklusdamas nelogiškai ir neatsispiriamai jėgai. Nors tos vibracijos gyvybiškos, bet dar niekam netarnauja. Vien tik tam, kad teiktų neapsakomą džiaugsmą.
Vaikas duoda šio nepaprasto jame kylančio džiaugsmo ženklus, kai sutraukia galūnes, suspaudžia kumščius, pakelia galvą ir pasuka į tą, kas kalba, ir visą dėmesį sutelkia į judančias lūpas. Tai eina jautrusis periodas: dieviškas įsakymas, kuris teikia magišką dvelksmą inertiškiems daiktams ir į juos įkvepia dvasios.“
Maria Montessori „Vaikystės paslaptis“
